Pusė milijonierių niekada gyvenime nemokėjo daugiau nei 235 dolerių už rankinį laikrodį

"Naujieji Amerikos milijonieriai" jau tapo pragmatiško mokslinio tyrimo objektu. Svarbus amerikietiškas principas - jei žinai ką nors, kas turi pinigų, nepavydėk jam ir nesipyk su juo, geriau stenkis pats užsidirbti - pavyzdžiui, ką nors turčiui parduodamas. Štai kodėl kompanijos, suinteresuotos rinkodara, orientuota į labiausiai pasiturinčius visuomenės sluoksnius, apmoka detaliausius milijonierių elgsenos ir įpročių tyrimus.

Daugelį metų tyrę Amerikos milijonierius du mokslininkai Thomas J. Stanley ir Williamas Danko 1996 m. paskelbė savo tyrimų rezultatus. Jų knyga "Jūsų kaimynas - milijonierius" akimirksniu tapo bestseleriu ir jau daugelį metų yra labai populiari. Atrodo, autoriai apie vidutinį Amerikos milijonierių žino visut viską - kiek jam metų, kur jis dirba, kiek kartų buvo vedęs, kaip dažnai perka dovanas, kur gyvena ir kaip ilsisi, kiek išleidžia pačioms įvairiausioms prekėms ir paslaugoms. Iš esmės daugelis mūsų (ir daugelis amerikiečių) yra susidarę savo milijonieriaus įvaizdį. Labiausiai paplitęs - milijonierius - tai tas, kuris leidžia daug pinigų, gyvena gražiai, dažnai "suka" visokiausias machinacijas. Tačiau svarbiausia, visi milijonieriai gyvena ypatingą ir kažkokį "izoliuotą" gyvenimą.

Vis dėlto viskas, kad ir ką mes galvotume apie Amerikos milijonierius, dažniausia klaidinga.

Milijonierių elgesys

Viena iš minėtame leidinyje pasakojamų istorijų metaforiška visai knygai. Knygos autoriai - mokslų daktarai T. Stanley ir W. Danko - gavo pinigų milijonierių įpročių tyrimams, taip pat ir pokalbiams su jais.

Ir tyrėjai ėmė kviestis nedideles milijonierių grupeles į prestižines sales, kad galėtų aptarti jų įpročius ir vartojimo prioritetus. Šiuose susitikimuose milijonieriai buvo iš visos širdies maitinami, be to, už dalyvavimą jie gaudavo po 100-250 dolerių.

Pirmasis susitikimas įvyko vienoje madingiausių Niujorko salių, į kurią buvo pakviesta grupė iš 9 respondentų, kurių kiekvieno turtas buvo ne mažesnis nei 10 milijonų dolerių. Kad nebūtų įžeisti subtilūs milijonierių jausmai, buvo nusamdyta maisto tiekimo įmonė, kuri rūpinosi užkanda ir gėrimais - žinoma, buvo patiektos kolekcinės vynų rūšys!

Pirmasis atvyko nepaprastai brangaus nekilnojamojo turto Niujorke savininkas, 69-metis pirmosios kartos milijonierius. Į pasiūlymą pasivaišinti taure brangaus vyno (1970 m. "Bordeaux") jis nedelsdamas atsakė: "Aš geriu tik škotišką viskį ir dvi alaus rūšis - nemokamą ir "Budvaizerį". Šiaip ar taip, susitikimo pabaigoje organizatoriai gavo gerokai nustebti, kai paaiškėjo, kad prabangūs valgiai ir rinktiniai vynai liko nepaliesti - milijonieriai apgulė stalus su pačiais paprasčiausiais produktais ir gėrimais. Žinoma, brangieji valgiai ir gėrimai neprapuolė - juos suvartojo tyrimo organizatoriai, pasimėgavę vaišėmis. Tačiau, kaip melancholiškai dalijasi mintimis knygos autoriai, niekas iš įvertinusių šį maistą nebuvo milijonierius. Vėliau tokiuose renginiuose pradėta tiekti įprastinius sumuštinius, kavą, alų ir škotišką viskį.

Ši istorija iliustruoja pagrindinę knygos temą - amerikiečių milijonieriai anekdotiškai taupūs ir neišrankūs. Ir galvoja jie visiškai ne apie tai, kaip "gyventi gražiau", o apie tai, kaip visą gyvenimą pragyventi be rūpesčių.

Išvada - turtingiems žmonėms nėra reikalo rodyti savo turtus. Jie ir taip žino, kad yra turtingi! Tačiau "atrodyti gerbtinai" iš visų jėgų siekia žmonės, neturintys daug pinigų, tačiau pageidaujantys tokie atrodyti. O demonstratyvios išlaidos "turtingam gyvenimui" savo ruožtu menkina praturtėjimo galimybę ir jau tikrai neprisideda prie turtų kaupimo. Kaip prisimena knygos autoriai, daugeliu atvejų susitikimuose su milijonieriais pačiais brangiausiais kostiumais vilkėjo būtent konsultantai, gyvenantys iš atlyginimo, o ne kviestiniai turčiai.

Svarbiausias įprotis

Kaip teigia tyrimas, svarbiausias amerikiečių milijonierių principas - ekonomija.

Knygoje pateikiama statistika rodo, kad pusė milijonierių niekada gyvenime nemokėjo daugiau nei 399 dolerių už kostiumą, 140 dolerių už batų porą ir 235 dolerių už rankinį laikrodį. Ta pati statistika detaliai atskleidžia amerikiečių milijonierių išlaidų struktūrą. Štai, pavyzdžiui, patys taupiausi (o jų apie 10 proc.) niekada gyvenime neleido sau nusipirkti kostiumą už daugiau nei 195 dolerių, 73 dolerius už batus ir 47 dolerius už rankinį laikrodį. Tyrimo autoriai nuodugniai tyrė ir milijonierių automobilius. Pasirodė, kad 50 proc. milijonierių už savo paskutinę mašiną mokėjo ne daugiau kaip 24 800 dolerių ir niekad nėra pirkę mašinos už daugiau kaip 29 000 dolerių. Tuo tarpu 20 proc. milijonierių iš viso nėra pirkę mašinos brangiau nei už 20 000 dolerių. Be to, dauguma milijonierių vairuoja gana įprastas, toli gražu ne prestižines mašinas, o daugiau nei trečdalis milijonierių jaučia nuolatinį potraukį naudotoms mašinoms.

Knygos autoriai teigia: visa ši įdomi statistika kažkodėl nėra sensacinga ir nepatenka į spaudos puslapius, kurie pirmenybę teikia egzotiškoms istorijoms apie kokį nors Doną Kingą, sporto vadybininką, kuris apsilankęs parduotuvėje iškart nusiperka 110 porų batų už 64 000 dolerių. Tokie siužetai iš karto tampa visuomenės nuosavybe, tačiau pasirodo, kad tai visiškai ne vyraujantis elgsenos stilius!

Pinigus švaistančių milijonierių įvaizdis - niekas kita, tik rinkodaros triukas, skatinantis piliečius rinktis brangias prekes ir tokį elgesį teisinti "teisingu" gyvenimo būdu.

Beje, kad neįžeistų milijonierių siūlydami už pokalbius jiems priklausančius pinigus, tyrėjai sudarė jiems galimybę tuos pinigus pervesti į labdaros fondus, nurodytus pačių milijonierių. Tačiau tipiškas atsakymas buvo toks: "Mano mėgstamiausia labdara - tai aš pats!". Galiausiai pagrindinis turto principas, kurį propaguoja dauguma milijonierių, toks: nesvarbu, koks uždarbis - išlaidos visada turi būti mažesnės už pajamas.

Kodėl jie kuklūs

Milijonierių JAV yra palyginti daug. 3,5 proc. namų ūkių (šeimų) valdo turtą, didesnį nei 1 milijonas dolerių. Ir, kai jau minėta, daugiau nei 80 proc. iš jų yra pirmosios kartos milijonieriai. Vis dėlto kodėl milijonieriai kuklūs?

Dauguma "naujųjų" milijonierių savo turtą kaupia iš tradicinio ir nebūtinai prestižinio verslo: patalpų valymas, pastatų remontas, kelio darbai, taksi ir keleivių pervežimas. Tokiems žmonėms visai nebūtina brangiai rengtis ir važinėti prabangiais automobiliais. O kartais šitai netgi kenkia - nebent jums nenusispjauti, kaip jus vertina jūsų darbuotojai. Galiausiai iš tiesų viešųjų profesijų atstovai - sportininkai ar teisininkai - šioje apsirūpinusiųjų amerikiečių grupėje sudaro akivaizdžią mažumą. Beje, žmonės, savarankiškai besirūpinantys savo verslu, sudaro 20 proc. visų dirbančių amerikiečių. O štai tarp Amerikos milijonierių tų, kurie savarankiškai dirba atsiraitoję rankoves - daugiau nei du trečdaliai!

Įdomu, tačiau sprendžiant pagal viską, ypatinga sėkmė lydi pirmosios kartos Amerikos milijonierius. Jie mažiau linkę švaistyti pinigus prestižinėms prekėms, nei iš kartos į kartą Amerikoje gyvenantys žmonės. Jie kur kas daugiau galvoja apie apsirūpinimą senatvėje. JAV 12 proc. kompanijų vadovų, įeinančių į penkių šimtų sėkmingiausia dirbančių įmonių sąrašą, kurį sudarė žurnalas "Inc." (beje, leidinys smulkiam ir vidutiniam verslui), yra pirmosios kartos amerikiečiai, t.y. gimė ne JAV (be kita ko, šis skaičius atitinka naujųjų amerikiečių skaičių). Be to, knygos autoriai ištyrė, kad milijonierių (95 proc. iš jų vedę) šeimose žmonos dažniausiai taip pat taupios. Kaip sakė vienas iš milijonierių, "negaliu priversti savo žmonos švaistyti pinigus!".

Viena iš išvadų: milijonieriais tampa galvos tų šeimų, kuriose ne tik griežtai paisoma biudžeto, bet ir rūpestingai kontroliuojamos išlaidos. O dvi trečiosios apklaustų milijonierių pareiškė, kad planuodami savo finansinę ateitį, "praranda daug laiko".

Vidutinio milijonieriaus portretas štai koks. Tai 57 metų vyras. Vedęs ir turi 3 vaikus. Apie pusė milijonierių žmonų dirba, populiariausia jų profesija - mokytoja. 97 proc. milijonierių šeimų turi nuosavą maždaug 320 000 dolerių vertės namą (1996 m. duomenys). 20 proc. Amerikos milijonierių niekada nesimokė universitete, 6 proc. turi mokslų daktaro laipsnį, 8 proc. - teisininko diplomą, 6 proc. - medicininį išsilavinimą.

Septynios taisyklės

Štai septyni pagrindiniai Amerikos milijonierių įpročiai, kuriuos nustatė Tomo Stanley ir Williamo Danko tyrimas:

- gyvenimo išlaidos neturi viršyti pajamų lygio;
- dera efektyviai naudoti laiką, energiją ir priemones, kad siektum dar didesnės gerovės;
- finansinė nepriklausomybė svarbiau negu aukštos visuomeninės padėties demonstravimas;
- milijonieriumi tampama be tėvų pagalbos;
- milijonierių vaikai ekonomiškai nuo tėvų nepriklausomi;
- milijonieriai meistriškai naudojasi rinkos ekonomikos galimybėmis;
- jie renkasi teisingus veiklos būdus.

Etnografija

Įdomi tyrimo dalis skirta milijonierių tyrimams pagal "kilmės šalies" kriterijų. Suprantama, kad daugeliu atvejų etninė milijonierių kilmė yra mišri, taigi atsakymai į šį klausimą vertinti pagal savęs identifikavimo sampratą, siekiant atskleisti, kaip patys milijonieriai žiūri į savo kilmę, o ne į faktinę jų genealogiją. (Be kita ko, būtent todėl JAV beveik 20 proc. šeimų laiko save išeivėmis iš Vokietijos ir tik 10 proc. - iš Anglijos (neskaitant Airijos ir Škotijos), nors visa tai jau tėra tik tradicija, perduodama iš kartos į kartą).

Išeiviai iš Rusijos sudaro tik 6 proc. bendro Amerikos milijonierių skaičiaus. Tačiau milijonieriais tapo daugiau nei 22 proc. iš jų (priminsime, kad vidutinis JAV milijonierių procentas 3,5 proc., taigi vidutiniškai išeiviai iš Rusijos milijonieriais tampa šešiskart dažniau nei kiti amerikiečiai). Tai pats didžiausias rodiklis tarp visų etninių JAV grupių. Žinoma, čia tenka daryti daugybę išlygų, pradedant kad ir tuo, jog duomenys, pateikti knygoje, surinkti 1997 metais.

Be to, etninė išeivių iš Rusijos sudėtis neapsiriboja rusais, juk Rusija - daugiatautė valstybė, o emigruoja dažniausiai mažumų atstovai - žydai arba armėnai.

Ne švaistyti, o investuoti!

Na gerai, JAV milijonieriai gyvena kukliai. Bet kaip tokiu atveju jie naudojasi savo ištekliais? Atsakymas paprastas. Užuot leidę pinigus sau, žmonės, tapę milijonieriais, pinigus investuoja. Vidutiniškai kasmet JAV milijonierius investuoja apie 20 proc. savo pajamų. 79 proc. milijonierių turi sąskaitą bent jau vienoje brokerinėje įmonėje. Tuo pačiu metu daugiau nei 20 proc. JAV milijonierių turtų susiję su jiems priklausančių įmonių akcijomis. JAV milijonieriai turi tiek pinigų, kad nekeisdami savo įpročių galėtų nieko nedirbdami gyventi 12 metų. Tačiau daugiau nei du trečdaliai milijonierių uoliai triūsia - nuo 45 iki 55 valandų per savaitę.

Beje, milijonieriai ne tik investuoja pinigus, bet, žinoma, gauna pajamų iš investicijų. Taigi vidutiniškai pusė šeimų gauna 131 000 dolerių pajamų iš 1,6 milijono turto.

Kaip teigia Stanley ir Danko tyrimas, patys taupiausi ir efektyviausi yra škotai. Spręskite patys. 60 proc. škotų kilmės milijonierių šeimų pajamos yra ne mažesnės nei 100 000 dolerių per metus. Tai pats mažiausias pajamų lygis tarp visų etninių milijonierių grupių. Bet kaip tokiomis sąlygomis škotai tampa milijonieriais? Pasirodo, tipiška "škotiška" šeima su metinėmis 100 000 dolerių pajamomis gyvena taip pat, kaip ir vidutinė amerikiečių šeima su 85 000 dolerių metinėmis pajamomis. O investuoja "škotai", gaunantys 100 000 dolerių kasmet, tiek pat, kiek investuoja amerikiečiai, gaunantys 150 000 dolerių per metus. Kitaip tariant, škotus milijonieriais padaro sėkmingos investicijos.